Las Vegaso pamokos: pamiršta architektūrinės formos simbolika (su defektu)

Las Vegaso pamokos – postmodernistinės architektūros manifestas, sujungęs architektūrą, miesto tyrimą, vizualinę kultūrą ir radikaliai perbraižęs ribas tarp aukštosios ir populiariosios kultūrų sampratų. Ši JAV architektų ir tyrėjų kolektyvo – Roberto Venturio, Denise Scott Brown, Steveno Izenouro – 1972 m. parengta studija, ypatingą dėmesį skyrusi reklaminių ženklų, komercinio kraštovaizdžio, greitkelio, lošimo namų architektūros analizei, legalizavo Las Vegaso architektūrinį išskirtinumą ir unikalumą.

Las Vegaso pamokos siūlo ne tik analitišką, bet sykiu maištingą, poetišką būdą kalbėti apie architektūrą ir mus supančią aplinką. Knygoje kvestionuojama, ar vertingas tik modernistinės kultūros paveldas, o gal yra ko pasimokyti ir iš populiariosios, kasdienės, net kičinės aplinkos? Ar architektūroje pasitikima tik antimi, o gal svarbesne tampa dekoruota pastogė? Ar architektai, projektuodami miestą, jo erdves, turi atsižvelgti į realių žmonių elgesį, įpročius ir poreikius?

Las Vegaso pamokos į architektūrinį diskursą įtraukė tai, ką kiti matė tik kaip nevertingą kičą, drauge suformavo požiūrį, kad architektūroje svarbu ne vien forma, funkcija, žvilgsnis iš aukšto, bet ir smalsumas, kasdienybės kontekstualumas, simboliai, istorija ar net ironija. Nes, kaip rašė Venturis, „mažiau yra nuobodu“.