Pasaulis ir knyga. Moderniosios literatūros studija

Gabriel Josipovici - Sasekso universiteto Europos studijų fakulteto anglų literatūros profesorius. Autorius pratarmėje trečiajam šios knygos leidimui sako: Mūsų reakcija į tikrai autentišką šiandienos rašymą priklauso nuo atvirumo praeičiai. Tai sena Elioto tema, kuri šiandien svarbi ne mažiau negu 1919 ar 1971 m. Štai kodėl, šiokiai tokiai savo nuostabai, po dvidešimties metų pažvelgęs į Pasaulį ir knygą, nemanau, kad jos laikai jau praėjo. Priešingai, aš tikiu, kad šios knygos pozicijos ir motyvai, net jeigu ir ne visuomet buvo įrodinėjami taip subtiliai, kaip būčiau norėjęs, yra tokie pat savalaikiai kaip visada. Pavadinimo implikacijos, kurias knyga siekia išgauti, kaip man dabar aiškėja, galbūt niekada nebus išsemtos.

Mano požiūriu, įdomu štai kas: kaip senosios diskusijos apie literatūrą tvirtai rėmėsi žodžiais neišreikšta prielaida, jog romanai atspindi pasaulį, taip ir naujosios tvirtai remiasi prielaida, jog įtarumas – tai vienintelė nuostata, kurios skaitytojas ar kritikas turi laikytis savo medžiagos atžvilgiu. Kita vertus, tai, ką aš siekiu įrodyti Pasaulyje ir knygoje ir kuo vis dar tebetikiu, yra tai, kad visus didžiausius rašytojus tarkim, Chaucerį, Rabelais ir Proustą, – būtent ir sieja tiek didelis įtarumas žvelgiant į knygas, tiek ir lygiai toks pat didelis malonumas, patiriamas rašant. Knygos turi tendenciją iškreipti mūsų santykį su pasauliu ne tuo, ką jos byloja, bet savo žodžiais neišreikštu tvirtinimu, jog pasaulis yra kaip knyga, tuo pat metu tiktai knygos – čia aš kalbu apie literatūrą, tiek parašytą eilėmis, tiek proza, - gali ir štai demaskuoti, ir vėl mums grąžinti savo pačių daugeriopų galimybių bei daugeriopos pasaulio esmės pojūtį. Žinoma, abu šie dalykai – įtarumas ir pasitikėjimas – eina koja kojon ir turi taip eiti, kad pasaulis nežlugtų pasiduodamas arba cinizmui, arba sentimentalizmui.