Meno celės 2018: VILTIS

Kasmetinės VDA parodos „Meno celės“ temą padiktavo dialogas su anksčiau rengtomis parodomis – 2017-ųjų „Meilė. geriausi“ (kuratorius Vidas Poškus) ir 2016-ųjų „Tikėjimas“ (kuratorius Jurijus Dobriakovas). Sutapimas ar ne, bet šiais metais, pasitelkiama... viltis.

Nors viltis, kaip ir tikėjimas, meilė, pirmiausia asocijuojasi su krikščioniškomis vertybėmis, tačiau šis žodis turi specifinę potekstę ne tik religijoje, bet ir mitologijoje, medicinoje, psichologijoje (pvz., C. R. Snyder pozityvioji psichologija) ar socialiniuose moksluose (pvz., Roberto Mattoxo vilties sistemos (ang. hopescape) teorija).

Parodos koncepcijos išeities taškas – amerikiečių pragmatiškosios filosofijos atstovo Richardo Rorty liberaliosios vilties idėja (knyga „Filosofija ir socialinė viltis“ (angl. Philosophy and Social Hope, 1999) bei kitos jo doktrinos. Filosofui viltis – savęs suvokimas geresnio pasaulio kūrėju, o ne radėju. Todėl savęs pažinimas prilygsta savęs su(si)kūrimui, pasitelkiant įvairius aprašymus, simbolines sistemas, mąstymo būdus, įžvalgas, t. t. Be to, anot filosofo, asmuo yra visiškai atsitiktinis aplinkybių, kurios yra laiko ir vietos produktai, kūrinys. Panašiai žvelgiama ir į 2018 m. VDA bakalauro ir magistro darbų parodą „Viltis“, kurioje pristatoma pačių įvairiausių „atsitiktinumų“, susiklosčiusių dėl skirtingų aplinkybių, kolekcija, įprasminta konkrečioje vietoje ir laike. Be to, R. Rorty paneigia vientisumo ir iškelia pastovios kaitos idėją bei nuolatinį „savikūros projektą“, o tai teikia vilčių ne tik institucijai, bet ir jos absolventams.