Anesteziologija ir reanimatologija

Išsami knyga studentams ir kitiems besidomintiems medicina.

Anestezija (sen. gr. ἀναισθησία = nejautrumas) – dalinis arba visiškas jutimo netekimas.[1] Ligonis gali nejusti temperatūros, skausmo, kraujospūdžio, skonio, vibracijos.[1] Anestezija atsiranda sergant kai kuriomis nervų sistemos ligomis, kurios pažeidžia odos, raumenų, vidaus organų juntamuosius nervus,[1] o dirbtinė anestezija yra gydytojų anesteziologų atliekamas viso kūno ar jo dalies jutimo sumažinimo procesas. Dirbtinė anestezija yra sukeliama vaistais.[1]
Reanimacija – ligonio, patyrusio klinikinę mirtį, gaivinimas ir gydymas. Esant reikalui taikomi tokie sudėtingi gydymo metodai kaip kontrapulsacija, ekstrakorporinė membraninė oksigenacija, hemofiltracija. Tai svarbiausių gyvybinių organų – širdies, plaučių, inkstų – funkcijas pakeičiančios procedūros. Pagrįsta tuo, jog biologinė mirtis įvyksta (negrįžtamai pakinta smegenys) tik praėjus 4–6 min nuo klinikinės mirties (kai nutrūksta širdies veikla ir kvėpavimas). Po to, kai įvyko klinikinė mirtis, skubiai suteikus pagalbą, ligonį dažnai galima atgaivinti. Reanimuojama, gydant pavojingą kraujotakos, kvėpavimo, inkstų ir kitų organų nepakankamumą, kuris gali būti atsiradęs dėl įvairių ligų (pvz., miokardo infarkto), traumos, sunkios operacijos.