Storas sąsiuvinis

Romano herojus, paklaustas, ar jis rašo apie tikrus, ar apie išgalvotus dalykus, atsakė, kad „rašo tik tikras istorijas, bet kažkuriuo metu istorija kaip tik dėl tos tiesos pasidaro nepakeliama ir tada būna priverstas ją pakeisti, ima viską gražinti ir įvykius aprašinėti ne taip, kaip buvo, o taip, kaip norėtų, kad būtų buvę...“. Neatsitiktinai skaitytojas abejos, kiek gi romane yra pasakotojų. Atsakymą (tiksliau vieną iš galimų) rašytoja pateiks tik paskutinėje trilogijos dalyje, romane su garsiuoju pavadinimu „Trečiasis melas“. Dvyniai Klausas ir Lukas žongliruoja melu ir tiesa, o Agota Kristof – jais.

Broliai dvyniai iš karo nualintos sostinės atvažiuoja į mažą pasienio miestelį pas senelę. Kad išgyventų, jie netikėčiausiais patarimais grūdina kūną ir sielą, o viską, ką patiria, rašo į storą sąsiuvinį. Rašo net tada, kai likimas nubloškia juos į skirtingas šalis ir jie nieko nežino apie vienas kitą. Bet gal šis savotiškas dienoraštis ir nuties tiltą per žiojinčią prarają?