Siaubingas gerumas

Tu siaubingai geras ir mieliausias iš visų mano pažįstamų, bet turi neįtikėtiną dovaną viską sujaukti.

1966-ųjų spalis. Ką tik pagirtinai baigęs balzamavimo mokslus Viljamas, netrukus pradėsiantis dirbti šeimos įmonėje, atvyksta į ta proga surengtą pirmąjį jo gyvenime iškilmingą vakarą. Jis susižadėjęs, talentingas, perspektyvus, pasitiki savimi ir šeima juo pasikliauja. Tačiau vakarui įsibėgėjus ateina žinia – Velse, Abervano kaimelyje, nuošliauža palaidojo mokyklą ir pasiglemžė daugiau kaip šimto vaikų ir beveik trijų dešimčių suaugusiųjų gyvybes. Viljamas iš karto imasi veikti, pasisiūlo savanoriu ir išvažiuoja į tragedijos priblokštą Abervaną. Jam tenka balzamuoti mažus kūnelius, kad tėvai galėtų savo vaikus atpažinti. Tačiau tai, ką pamato ir patiria nelaimės vietoje, jį palaužia, o atsakymų, kodėl jaukė savo gyvenimą, ir priežasčių, kurios atvedė į šį sielvartaujantį kaimą, jis imasi ieškoti savo praeityje.

„Siaubingas gerumas“ – jaudinantis romanas ne tik apie baisios tragedijos poveikį jauno žmogaus dvasiai. Tai jautrus pasakojimas apie viltį, tikėjimą ir atpirkimą. Kai ištinka nepakeliama neganda, visada atsiranda kas nors, kas padeda atsitiesti. O atjauta gali dovanoti netgi tai, ko nesitiki, nes visiškai atsiduodamas artimui pusiausvyrą atgauni ir pats.