Lietuvių ir prūsų pagonybė: alkai, žyniai, stabai

Monografija "Lietuvių ir prusų pagonybė: alkai, žyniai, stabai" skirta svarbiausių baltiškos pagonybės elementų - lie­tuvių ir prūsų dievų atvaizdų; šventyklų, šventviečių, aukviečių bei jose apeigoms vadovavusių kulto tarnų - žynių - charakteristikai.
Siekiama ne tiek fiksuoti tam tikro laikotarpio situaciją, kiek parodyti pagoniškųjų kul­to vietų ir kulto tarnų raidą, ypač atkreipiant dėmesį į jų būvį iki krikščio­nybės (XIII-XIV a.), pirmuosius du šimtmečius po krikščionybės (XV— XVI a.), religiniu sinkretizmu pasižymėjusią XVII a. pabaigą - XVIII a. pradžią bei laikotarpį, kuriuo fiksuojamos ir įvairiais pavidalais reiškiasi aptariamųjų pagoniškosios religijos elementų refleksijos (XIX-XXI a.).