Per Antrąjį pasaulinį karą bombarduojant Vokietijos miestus žuvo per 600 tūkst. civilių gyventojų, dvigubai daugiau buvo sužeisti ar sužaloti, 13 mln. liko be pastogės. Sunaikinti neįkainojamos vertės meno kūriniai, senovės architektūros paminklai, bibliotekos ir mokslo centrai.

Tai buvo tikra katastrofa, bet „nugalėtojų neteisia“. Kaip tik todėl apie barbariškus, daugybę gyvybių nusinešusius Vokietijos bombardavimus pokario metais kalbėti buvo vengiama, nors nusikaltimai prieš žmoniją – akivaizdūs. Apie tai savo knygoje „Ugnies uraganas: išdeginta Vokietija“ rašo buvęs Vokietijos priešgaisrinės apsaugos tarnybos generalinis inspektorius Hansas Rumpfas.

Hamburgas, Liubekas, Dresdenas, kiti Vokietijos miestai buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Kodėl iš pradžių lyg ir humaniškas oro karas Vakarų fronto padangėje, nerengiant atakų prieš civilinius objektus, virto atviriausiu kruvinu barbariškumu?
Kodėl ant beginklių moterų, senelių ir vaikų lengva ranka numesta tūkstančiai tonų galingų sprogmenų?
Kodėl reikėjo versti pelenais Vokietijos miestus pačioje karo pabaigoje, kai sąjungininkų pergalė jau buvo užtikrinta?
Autorius nuosekliai, be pykčio ir atvirų kaltinimų pasakoja, kaip viskas vyko.