Kelionė su Bernardinai.lt, 2011 m., Nr. 3

Rubrikoje „Prisikėlimo kelionė“ keturių autorių tekstai apie maldą. Karlas Rahneris SJ straipsnyje „Meilės malda“ palygina meilę Dievui ir maldą teigdamas, kad „tikroji maldos pilnatvė, kurioje žmogus padaro viską, ką tik įmanoma padaryti Dievui, krikščionybėje vadinama meile“. Rowanas Wiliamsas tekste „Apie maldą“ ieško atsakymo, kaip nuraminti savo protą, nusėsti į savo kūną ir tiek nurimti, kad Dievas galėtų ištrykšti mumyse tarsi vanduo. Straipsnyje „Nelaikyk manęs“ Jonathanas Duringas OSB atskleidžia, kaip svarbu visuomet likti ieškančiu ir klausiančiu žmogumi, nes „neatsakyti klausimai sujungia labiau, nei surasti ar pakišti atsakymai“. Kunigas Kęstutis Dvareckas meditacijoje „Kai melsitės, sakykite: „Tėti“, teigia, kad „nėra kito Kelio į tikrąją maldą, kaip Tėčio ištartas gelbstintis ir atperkantis, išteisinantis ir gydantis, kuriantis ir atkuriantis Žodis – Jėzus“.

Rubrikoje „Asmenybė“ susitikimas su charizmatišku pranciškonu broliu Gediminu Numgaudžiu. Šiandien brolis Gediminas yra Pakutuvėnų klebonas ir čia įsikūrusio vienuolyno vyresnysis, o pokalbyje pasakoja apie savo pašaukimo kelią, apsisprendimą tapti pranciškonu, Pakutuvėnų „Susitaikymo sodybą“, apie tai, kad Dievas nenustoja ieškoti nuo Jo besislepiančio žmogaus...

Andrius Navickas straipsnyje „Šeima kaip iššūkis ir dovana“ prisipažįsta, kad rašyti šį tekstą paskatino reakcija į tai, kas viešojoje erdvėje dažnai įvardijama kaip kova už krikščioniškąją šeimos sampratą. Pasak autoriaus, šiandien tarp įvairių politinių deklaracijų bei direktyvų apie šeimą, neretai pasimiršta, jog šeimos dabartis ir ateitis labiau priklauso nuo mūsų kasdienių apsisprendimų, sugebėjimo priimti kitą bei puikybės tirpdymo. Anot autoriaus, „šeimos sukūrimas nėra finišo linija, bet veikiau labai svarbios, kupinos nuotykių ir išbandymų kelionės pradžia“.

Rubrikoje „Civitas“ Rogeris Scrutonas savo straipsnyje „Grožis ir profonacija“ teigia, jog grožio nuvertėjimas – modernizmo padarinys, kad lakui bėgant menas vis labiau siekė suardyti, nuversti ar pažeisti fundamentalias moralines vertybes. Tačiau, nors, anot autoriaus, „daugybė šiuolaikinio meno darbų yra grįsti sukeliamu šoko poveikiu, skirtu žlugdyti mūsų tikėjimą žmogaus prigimti“, tačiau ir šiandien grožis vis dar sklinda iš paprastų dalykų, todėl turėtume iš naujo atrasti gyvenimo teigimą ir tiesą, be kurių meninis grožis negali būti realizuotas.

Pokalbyje „Mes visi esame žiniasklaidos priemonės“ Rytis Juozapavičius pripažįsta, kad mūsų žiniasklaidoje, kaip ir gyvenime, yra visko: gerų ir blogų žurnalistų, pilkų ir baltesnių leidinių, niūrių ir džiugių dienų, tačiau reikia viską priimti taip, kaip yra, ir džiaugtis gerai dalykais, protingais žmonėmis, vykusiais tekstais.

Dar viena šio žurnalo temų – „Europa ir krikščionybė“ atskleidžiama Josepho Ratzingerio tekste „Europa. Jos dvasiniai pamatai vakar, šiandien ir rytoj“. Tekstas parengtas remiantis pranešimu, kurį 2004 m., tuomet dar kardinolas Josephas Ratzingeris skaitė Italijos Senato bibliotekoje. atsakydamas į klausimą, kas iš tiesų yra Europa, autorius pabrėžia, kad geografinės jos ribos yra antraeilis dalykas. Labiau nei sunkiai nustatomos geografinės ribos Europos kontinentą apibrėžia jos kultūra ir istorinis paveldas. Kokia turėtų būti šiandien krikščionybė, kad ji išliktų ir ateityje – apie tai Sergejaus Averincevo staripsnis „Krikščionybės dabartis ir ateitis Europoje“. Pasak autoriaus, nors dabar persekiojimo lakai praėjo, kaip tai būta ankstyvuosiuose amžiuose, tačiau mums gresia visai kitas pavojus – pasitenkinti nerangia, drungna krikščionybės parodija, besiremiančia visuomenės grietinėle...

Įprasta manyti, kad senatvė yra regreso, praradimų ir neveiklumo laikas, be lūkesčių ir projektų, kuriame neišvengiamai vyrauja kartėlis ir nostalgija. Rubrikoje „Sielogyda“ Doloresa Alexaindre, straipsnyje „Kaip norėčiau pasenti“, remdamasi Šventuoju Raštu, bando „pateisinti“ senatvę ir atrasti jos žavesį, mokantis protingai naudotis laimėtais papildomais metais. Savotiška šio teksto tąsa – Laszeko Kolakowskio tekstas „Apie jaunystę“, kuriame autorius klausia, kodėl taip šiandien paplitęs yra jaunystės kultas ir kodėl taip dažnai vyresnio amžiaus žmonės apgailestauja dėl prarastos jaunystės.

Tradicinėje rubrikoje „Pokalbiai apie kultūrą“ – trys susitikimai. Pirmasis pokalbis „Pasaulis pagal Barą“ skirtas vienai ryškiausių XX a. antros pusės Vilniaus alternatyvios kultūros asmenybių – avangardinio kino kūrėjui, režisieriui, aktoriui ir melomanui, avangardinės grupės „Ir Visa Tai Kas Yra Gražu Yra gražu“ vokalistui ir šoumenui Artūrui Barysui-Barui (1954–2005) atminti.

„Šiuolaikinį šokį pavadinčiau tam tikru kūrybiniu tiriamuoju procesu, kuris dar nėra pasibaigęs, ir nežinia, kuo pasibaigs“, – teigia šokėjas, choreografas, šokio pedagogas Vytis Jankauskas pokalbyje „Pirmiau yra gyvenimas, egzistencija, būtis“.

Trečiasis šio numerio kultūrinis pašnekesys apie kelią muzikos link, išsvajotą septintąjį dešimtmetį su Jimu Morrisonu ir Jacku Kerouacu priešakyje, kūrybos svaigulį, įkvėpimą, kuris lyg elektros srovė, muziką – nesudėliotą į lentynėles, bei vieno fūzo paspaudimą su dainų autoriumi ir charizmatišku atlikėju Domantu Razausku.

„Atminties“ rubrikoje publikuojamas istoriko Wiliamo Doino straipsnis „Tiesos galia blogio akivaizdoje: Pjiaus XII žydų gelbėjimo strategija“, jame autorius analizuoja ypač daug diskusijų sukėlusią temą: ar popiežius Pijus XII, kuriam teko Šventojo Tėvo tarnystė ypač sunkiu laikotarpiu, klestint nacistinei ir sovietinei diktatūroms, sugebėjo išlaikyti tvirtą poziciją, ar jis nebuvo pernelyg atlaidus, kaip tvirtina kritikai, Hitleriui ir jo režimui?

Rubrikoje „Aštuntoji diena“ dviejų autorių esė: Antanas Šimkus poetiškai žongliruoja pilies tema, kuri jį atveda prie piliakalnio, piliečio, pilietybės temų.

Raminta Biziulevičiūtė pasakoja savo „Virtuvės istorijas“ mėgindama suprasti, „kaip čia taip išėjo, jog kai kurios moterys, besivaduojančios iš buities priespaudos, taip puikiai išsilaisvino, kad dabar jau ir norėdamos neberanda kelio į virtuvę...“

Gardžiojoje „Skanaus“ rubrikoje restoranėlio „Piccolo Canopi“ šeimininkai Tadas ir Karolina Žukauskai dalijasi lazanijos receptu. Rubrika gausiai iliustruota fotografijomis, kurios padės pasigaminti šį Italijoje itin populiarų patiekalą.

Tikėdamiesi, kad kiekvienas skaitytojas šiame žurnale ras „savo“ tekstų, linkime geros kelionės, ir gražių susitikimų joje.