Iš viduramžių ūkų kylanti Lietuva: pagonių imperija Rytų ir Vidurio Europoje, 1295-1345

Ši monografija siekia išryškinti, kaip Lietuva pirmąsyk įgijo tarptautinę reikšmę. Iš savo Vilniaus rūmų Gediminas valdė valstybę, kurią sudarė ne tik etninė Lietuva, bet ir stačiatikių Rusios vakarinės kunigaikštystės. LDK valdė pagrindinius prekybos kelius tarp Baltijos jūros ir Dauguvos bei Dnepro upių, tarp Rusios, Lenkijos ir Vokiečių ordino. Jos teritorija aprėpė didžiulius krikščionių gyvenamus plotus, kuriuose buvo pripažįstama Konstantinopolio Bažnyčia, ji tapo trokštama erdve plėstis Romos Bažnyčiai. Tačiau LDK apsisprendė likti pagoniška. Išsamaus veikalo apie pagonišką Lietuvą nerasime nei viena Vakarų Europos kalba. Ši monografija siekia užpildyti mokslo žinių spragą ir šį tą pridurti prie Henryko Paszkiewicziaus, Zenono Ivinskio ir Vladimiro Pašutos nuveiktų darbų. Jų Lietuvos istorijos kai kuriais aspektais jau pasenusios, be to, neprieinamos anglų kalba skaitantiems skaitytojams. Šioje monografijoje išsamiai pristatomas Gediminas, iškiliausia puikios Johno Fennello studijos apie Maskvos įsigalėjimą antrojo plano figūra. Įvykius čia siekiama nušviesti visapusiškai ir daugiau iš Vilniaus, o ne Varšuvos, Maskvos ar Karaliaučiaus pozicijų. Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė traktuojama kaip visiškai savarankiška, o ne tiktai kaip vokiečių, lenkų ar rusų teritorinės ekspansijos objektas. Stengiamasi paneigti neteisingą vakariečių požiūrį į Rytų bei Vidurio Europos istoriją, dėl nežinojimo sumenkinantį slavų ir baltų indėlį į Europos kultūrą, bandoma nustatyti pagonių politikos vietą krikščioniškame pasaulyje vėlyvaisiais viduramžiais.