Vietoj dienoraščio 1970-1990 m užrasai. 1-2-3 tomai

Juozo Baltušio dienoraščiai buvo perskaityti ir įvertinti visiškai neseniai. Pagal jo testamente išreikštą valią, tik praėjus 25 metams po mirties buvo galima peržiūrėti tai, ką rašytojas paliko. Iki šiol visas jo paveldas buvo saugomas archyvuose. Juos atvėrus paaiškėjo, kad rašytojas nuo 1970 metų iki pat savo mirties rašė savotiškus dienoraščius, įžvalgas, pastabas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla išleido pirmąjį šių dienoraščių tomą, apimantį 1970–1975 metus.Knyga „Vietoj dienoraščio. 1970–1975“ – itin gilus ir autentiškas laikmečio dvasios ir realijų įvertinimas. Juose rašytojas kalba ir apie save, savo ambicijas bei apmąstymus, tačiau taip pat pateikia tuomečių įvykių Sovietų sąjungoje vertinimą, aprašo rašytojų kasdienybę, kalba apie savo šeimos dramą ir atskleidžia žmogaus santykių sudėtingumą.Politinių, kasdienių įvykių interpretacijos, įvairių rašytojo Juozo Baltušio aplinkos žmonių vertinimai – ne tik literatūriškai, bet ir istoriškai reikšminga medžiaga. Nors iki šiol J. Baltušio literatūrinis palikimas buvo laikomas vertingu, o skaitytojai rašytoją labai mėgo, jis vis dar vertinamas nevienareikšmiškai. Atgimimo laikotarpiu išsakytos mintys ir laikysena sovietmečiu sulaukdavo ir kritikos, ir tiesiog skirtingų vertinimų. Panašu, kad galiausiai, atvėrus slaptas duris į rašytojo archyvus, bus aiškiau, kuo, kaip ir kodėl gyveno Juozas Baltušis, kokios mintys sukosi rašytojo galvoje.„Kaip gyventi toliau? Kaip ryžtis tvarkyti gyvenimą pagal savo širdies balsą, savo principus, nusistatymą? Iš kur pasisemti jėgų būti žmogum pilna to žodžio prasme? Nežinau. Nieko nežinau.“ (1973 12 31)Juozas Baltušis (tikr. Albertas Juozėnas, 1909–1991 m.) – prozininkas, dramaturgas, publicistas. Sovietmečiu vienas populiariausių autorių, vėliau vertintas labai prieštaringai (ypač dėl viešų prosovietinių pareiškimų lemtingomis Lietuvai 1990-ųjų pavasario dienomis).