Knygoje subtiliai atskleidžiama Vilniaus miesto „genius loci” – vietos dvasia, susikūrusi iš ypatingo kraštovaizdžio, architektūros linijų, kūrybos, žmonių likimų energijos. Pamatyta, atpažinta, atkurta Juditos Vaičiūnaitės poezijoje. Vilnius pagaulioje sąmonėje iškyla kaip tūkstantmetė atminties versmė, pasiekianti lietuvių kultūros proistorę, pratekanti istoriniais laiko sluoksniais, iškylanti j dabarties paviršių, atsiverianti amžinam, „bekūniam laikui”. Vilniaus poetės kūryba perskaityta kaip poezijos įgalinimas matyti šį miestą tarsi neprilygstamą dovaną, išbandymą, malonę – tiek atskiro žmogaus gyvenimui, tiek Lietuvos kultūrai. Juditos Vaičiūnaitės ir Viktorijos Daujotytės dialogą šioje knygoje papildo Jono Kazimiero Vilčinskio „Vilniaus albumo” (1845-1875) iliustracijos. Jos atveria „dingusio Vilniaus” vaizdą, kurio link eilėraščiuose nuolat skverbiasi poetės vaizduotė, liudydama to, kas dingę, gyvybingumą ir poezijos galią tai regėti, išsaugoti, ištausoti.