Tylos skambėjimas: Nijolės Miliauskaitės gyvenimas ir poezija

Aptariami poetės Nijolės Miliauskaitės gyvenimo ir kūrybos metmenys. Poetė moderniai perteikia tradicinius motyvus, subtiliai atspindi jausmą, kartu išsakydama žmogaus sielos šneką. Tai autorę daro savitą tarp įvairialypių XX a. antrosios pusės poetinių ieškojimų, modernizmo ir postmodernizmo krypčių. Miliauskaitės kūrybos pagrindas - jos biografija. Ypač ryškus poetinio subjekto sugrįžimas į vaikystę, tarsi iš naujo išgyvenami labiausiai įsimenantys jos momentai. Ankstyvos vaikystės viltys ir i nuoskaudos, vėliau - gyvenimas internate, kuris eilėraščiuose ryškiausiai išlikęs kaip prieglaudos įvaizdis, palieka savo pėdsaką Miliauskaitės asmenybės, pasaulėjautos ir poetinės raiškos formavimesi. Poetės kūryboje atsispindi ir susipina skirtinos kultūros: senoji lietuvių, orientalistinė estetika ir filosofija, vakarietiška kultūra. Poetė įtaigiai perteikia transcendentinį pasaulį, susieja jį su kasdienybe. Daugelis pagrindinių motyvų į poeziją ateina iš moteriško ir vaikiško pasaulio. Su moters įvaizdžiu siejasi neišsipildžiusios motinystės motyvas, kartais išaugantis iki labai stiprių išgyvenimų. Verlibru, kurį pati Miliauskaitė vertina kaip suteikiantį įvairesnių galimybių, parašyti visi poetės kūriniai. Svarbiausias reikšminis vienetas eilėraštyje yra vaizdas, vaizdiškumas. Remdamasi ne tik ypatingu pasaulio pajutimu, bet ir dominuojančiais motyvais bei poetinio kalbėjimo struktūromis, Miliauskaitė kuria savitą ir įdomų lyrinį pasaulį, asmeninę patirtį iškeldama iki visuotinio lygmens, kūrybos pasaulį grįsdama bendromis vertybėmis ir visada atrandanti naują žvilgsnį.