Sibiras vaiko akimis

"Ši knyga "Sibiras vaiko akimis" - tai pasakojimas apie mano tėvų, Nepriklausomos Lietuvos mokytojų, 1941 m. birželio 14 d. tremtinių, šeimos likimą. Remiuosi savo įspūdžiais, autentiškais mamos prisiminimais, buvusių tėvų mokinių pasakojimais, LCVA archyvo duomenimis". Apie skaudų mūsų istorijos tarpsnį - po Sovietų Sąjungos įvykdytos okupacijos sekusią tautos tremtį - parašyta daug. Kiekvieną Lietuvos kampelį palietė ši tragedija, sunkiai rastume nenukentėjusią nuo jos šeimą, todėl vadinti sovietų vykdytą tremtį genocidu - tinkamiausias žodis. Ypač turint omeny, kad trečdalis visų ištremtųjų buvo vaikai iki šešiolikos metų. Ir daugelis jų negrįžo, o grįžusieji buvo ignoruojami, diskriminuojami ir persekiojami. Savo skriaudos, savo pažeminimo jie negalėjo išsakyti ištisus dešimtmečius. Viltis, kad jų skriauda kada nors bus papasakota ir paliudyta, buvo trapi. Valstybei atgavus nepriklausomybę, tokia viltis atgijo. Dienos šviesą išvydo daugybė knygų - tremtinių atsiminimų, liudijančių sovietų genocido žiaurumą. Kiekviena tremties istorija - kaltinimas komunizmui, kuris, skelbdamas naują puikų pasaulį, statė jį ant vaikų ir kūdikių kaulų. Vienas iš tokių neblėstančių liudijimų - knyga „Sibiras vaiko akimis" talentingai parašyta mokytojos Dainoros Urbonienės, kuri, būdama devynerių metų, su tėveliais ir vienerių metų broliuku buvo ištremta į Sibirą. Paprastų kaimo mokytojų šeima - kodėl ji okupantams pasirodė tokia pavojinga, turbūt nė aiškinti nereikia. Juk šviesūs, raštingi, mąstantys, savo valstybingumą ir kultūrą branginantys žmonės visuomet kels pavojų totalitariniam režimui. Todėl kiekvieno okupanto tikslas - sunaikinti juos ir pakeisti savo terpėje užaugintais ideologiniais mankurtais. Šis kūrinys ypatingas tuo, kad autorei pavyko išlaikyti skaidrų vaiko žvilgsnį, pasakojant apie sunkius, tragiškus, skaudžius dalykus. Rašytojos talentą pabrėžia kalbinė klausa - ji veik be priekaištų. Pasakojimas - taupus, be patetikos ir sentimentalumo, santūrus, gerai struktūruotas, stengiantis ne priekaištauti, smerkti, kaltinti, bet pateikti viską kaip įmanoma objektyviau ir paprasčiau, nesiekiant literatūrinių efektų. Todėl tremties baisumą liudijantis vaiko balsas yra toks sukrečiantis ir palieka įtaigaus tikrumo įspūdį.