apie prelatą Zenoną Ignatavičių (Ignonį). Ją parašė San Paulo lietuvių poetas rašytojas Klemensas Jūra (Jūraitis), gerai pažinęs jį ir besidarbuojantį Rio de Janeiro mieste, ir vis atvažiuojantį San Paulin, ir su juo draugavusį.

Klem. Jūra knygą parašė įdomiai ir vaizdžiai, daug kur panaudodamas paties kun. Zenono užrašus, dienoraštį ir jo knygą "Saboat — Dio degli eserciti”. Knygą jis parašė su didele šilima, meile ir pagarba jam.

Autorius turi gyvą vaizduotę ir lengvą plunksną. Gyvu stiliumi jis aprašo monsinjoro gyvenimą, darbus, asmenybę. Jo gyvento laiko bei darbo aplinkybės kai kur net per plačiai pavaizduotos. Bet tai turbūt dėl paties kunigo Zenono pageidavimo "kuo mažiau išskirti jo asmenį, rūpestingiau nusakant laiko ir vietos įvykius, kuriems skyrė daugiau reikšmės. .(9 psl.).

Skaitant knygą, taip ir kyla ir vis keičiasi nauji vaizdai. Tai jo vaikystė Vilkijoje prie plačiojo Nemuno krantų ir pabėgėliuose Ukrainoje. Tai studijų metai Kauno Kunigų seminarijoje ir būnant jos prefektu. Vaistininkas Kaišiadoryse pirmosios rusų okupacijos metu. Sunkiaisiais 1941-44 metais karo kapelionas Baltgudijoje tarp lietuvių batalionų karių ir gudų katalikų unitų. Ten jis, ne kartą statydamas savo gyvybę pavojun, uoliai ir nuostabiai apaštalavo. Vėliau tremtinys, pabėgėlis Vokietijoje. Paskui Šv. Kazimiero kolegijos Romoje organizatorius ir pirmasis jos vicerektorius.

Iš Romos 1951 m. vyksta Brazilijon, kur buvo Belo Horizonte, vėliau Rio de Janeiro Kunigų seminarijos profesorius, Rio de Janeiro lietuvių kolonijos uolusis kunigas, jos katalikiškai patriotinės dvasios gaivintojas, lietuvių radijo programos organizatorius ir vedėjas, Brazilijos vyskupų konferencijos paskirtasis generalvikaras lietuvių reikalams. Besisielodamas lietuvių išeivių jaunimu, daug prisidėjo prie lietuvių Tėvų Saleziečių atsikvietimo į San Paulo.

Jį pamilusio Rio de Janeiro arkivyskupo Dom Jaime Camera dėka susipažino su Brazilijos diduomene. Pas jį ateidavo kardinolas, vyskupai, senatoriai, deputatai ir kiti žymūs brazilai. Juos informuodavo žodžiu ir spaudiniais apie tėvynės Lietuvos vargus ir laisvės kovas.

Jis buvo užsimojęs portugališkai parašyti knygą apie Brazilijos lietuvius ir Lietuvą. Kruopščiai rinko medžiagą Brazilijos ir Romos archyvuose, bet jos nebeparašė. Buvo silpnos sveikatos, persidirbęs, sunkiai pakėlęs tropikinį karštą Brazilijos klimatą. Gavęs širdies smūgį, o po pusmečio kitą, jis mirė Romoje 1975 m. gegužės mėn. 21 dieną.

Knygos pradžioje jo gerbėja rašytoja Halina Didžiulytė-Mošinskienė jį šitaip apibūdina: "Neužmirštamai ir nepamainomai mielas kiekvienam, kas jį pažinojo, kas girdėjo jo pamokslus, jo lietuvių tautos lobių iškėlimą... Mielas ir mylimas kaip brolis, tėvas — sielos vadovas, gerasis patarėjas, aristokratiškos laikysenos nepalaužiamai tvirtas katalikas. Tylus apaštalas... nešė Kristų savo gležnose rankose, savo degančioje širdyje — vienintelę Viltį skausmų mariose”.[P. Daugintis SJ]

Monsinjoras