Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai

Vaikai, diktatoriškai nutarę, kad jų ligotiems garbaus amžiaus tėvams nereikalingi skiepai, ir taip tapę (ar vos netapę) jų žudikais. Paskutines gyvenimo valandas skaičiuojanti moteris, kuri sukaupusi kuklias jėgas vos vos kilsteli prie čiužinio priaugusią ranką su iškeltu į viršų nykščiu ir ištaria „Vo!!!“, taip pagirdama ryškiai geltonas ją lankančios medikės kelnes. Mama, dienas leidžianti su niekada neužaugsiančiu dideliu vaiku tarp kalnų jo mėgstamų dėlionių.

Laima Baršauskienė fiksuoja jautrias, graudžias ir skaudžias slaugytojos kasdienybės akimirkas, jos virsta istorijomis, priverčiančiomis susimąstyti, pasverti ar net perkainoti vertybes. Atvirai pasakoja apie pasiaukojantį medikų darbą, sudėtingus jo užkulisius ir atveria įsisenėjusias sveikatos sistemos žaizdas.

„Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“ – knyga apie gyvenimą. Nes, autorės įsitikinimu, kalbėti apie mirtį – tai kalbėti ne tik apie kančią, skausmą, gedulą, bet ir apie vaikų ir tėvų santykius, baimes, ateitį, meilę, laimę.

***

„Nutrenkusi į kampą kuprinę, dumiu į valytojų balkoną ir susirangau į kamuoliuką pačiame kampe. Ant dulkinų grindų, tarp šluotų ir šluosčių išraudu viską. Trumpai, šlapiai ir stipriai. Tuo pačiu atsakau į dažnai girdimą klausimą, kaip atsikratau to, kas į mane suteka, sukapsi iš darbo dienų krano. Penkios (arba daugiau) minutės produktyvios raudos – ir aš vėl geriu kavą, tiesiai iš plastiko dėželės valgau mamos maksės salotas, dalyvauju kolegių pakikenimuose, paskutinėms užsilikusioms ašaroms nukapsint į tamsų burokėlių su salierais ir svogūnais mišinį. Einu toliau gyventi gyvenimo.“