Maniutės sąsiuviniai

Knyga „Maniutės sąsiuviniai" skirta didžiausios lietuvių kalbos salos Baltarusijoje – Gervėčių krašto – istorijai, kurią užrašė puiki dainininkė ir pasakotoja, šio krašto kultūrinės atminties saugotoja Marija Petrikaitė-Mažeikienė, iki šiol daugelio meiliai vadinama Maniute. Ji dainuoja, seka pasakas su padainavimais, prisimena ne tik savo, bet ir tėvų, senelių kartos gyvenimą, domisi ir šiandienos įvykiais.

Maniutė gimė 1923 metais, tėvų šeimoje buvo vyriausia iš aštuonių vaikų, metus mokėsi lietuviškoje pradinėje mokykloje, o ją uždarius, dar trejus – lenkiškoje, iki šiol kalba ir skaito lietuviškai, lenkiškai, rusiškai ir gudiškai, o atsiminimus rašo kone dailyraščiu. Su vyru Bronium Mažeika užaugino dvi dukteris, kurios, kaip ir daugelis šio krašto vaikų, septintajame dešimtmetyje buvo išleistos mokytis į Lietuvą, į lietuviškas mokyklas, čia ir liko.

Visas Maniutės gyvenimas prabėgo savam Gervėčių krašte, prie Ašmenos, – ji gimė ir ištekėjo Girių kaime, vėliau su šeima persikėlė gyventi kitapus upės – į Petrikus. Čia 1970-aisiais metais ją atrado Ši knygelė „Maniutės sąsiuviniai" skirta didžiausios lietuvių kalbos salos Baltarusijoje – Gervėčių krašto – istorijai, kurią užrašė puiki dainininkė ir pasakotoja, šio krašto kultūrinės atminties saugotoja Marija Petrikaitė-Mažeikienė, iki šiol daugelio meiliai vadinama Maniute. Ji dainuoja, seka pasakas su padainavimais, prisimena ne tik savo, bet ir tėvų, senelių kartos gyvenimą, domisi ir šiandienos įvykiais.

Maniutė gimė 1923 metais, tėvų šeimoje buvo vyriausia iš aštuonių vaikų, metus mokėsi lietuviškoje pradinėje mokykloje, o ją uždarius, dar trejus – lenkiškoje, iki šiol kalba ir skaito lietuviškai, lenkiškai, rusiškai ir gudiškai, o atsiminimus rašo kone dailyraščiu. Su vyru Bronium Mažeika užaugino dvi dukteris, kurios, kaip ir daugelis šio krašto vaikų, septintajame dešimtmetyje buvo išleistos mokytis į Lietuvą, į lietuviškas mokyklas, čia ir liko.

Visas Maniutės gyvenimas prabėgo savam Gervėčių krašte, prie Ašmenos, – ji gimė ir ištekėjo Girių kaime, vėliau su šeima persikėlė gyventi kitapus upės – į Petrikus. Čia 1970-aisiais metais ją atrado Ši knygelė „Maniutės sąsiuviniai" skirta didžiausios lietuvių kalbos salos Baltarusijoje – Gervėčių krašto – istorijai, kurią užrašė puiki dainininkė ir pasakotoja, šio krašto kultūrinės atminties saugotoja Marija Petrikaitė-Mažeikienė, iki šiol daugelio meiliai vadinama Maniute. Ji dainuoja, seka pasakas su padainavimais, prisimena ne tik savo, bet ir tėvų, senelių kartos gyvenimą, domisi ir šiandienos įvykiais.

Maniutė gimė 1923 metais, tėvų šeimoje buvo vyriausia iš aštuonių vaikų, metus mokėsi lietuviškoje pradinėje mokykloje, o ją uždarius, dar trejus – lenkiškoje, iki šiol kalba ir skaito lietuviškai, lenkiškai, rusiškai ir gudiškai, o atsiminimus rašo kone dailyraščiu. Su vyru Bronium Mažeika užaugino dvi dukteris, kurios, kaip ir daugelis šio krašto vaikų, septintajame dešimtmetyje buvo išleistos mokytis į Lietuvą, į lietuviškas mokyklas, čia ir liko.

Visas Maniutės gyvenimas prabėgo savam Gervėčių krašte, prie Ašmenos, – ji gimė ir ištekėjo Girių kaime, vėliau su šeima persikėlė gyventi kitapus upės – į Petrikus. Čia 1970-aisiais metais ją atrado N.Vėliaus ekspedicijos dalyviai.
Knyga išleista su cd, kurioje įrašus skaito autorė