Maironio sodas

Knygoje „Maironio sodas“ yra atveriamas poeto, dramaturgo, profesoriaus, rektoriaus, prelato Jono Mačiulio-Maironio dar vienas talentas – sodininkavimas. Paveldėjęs žinias ir gebėjimus iš savo tėvo Aleksandro Mačiulio, užauginusio didžiulius sodus, sūnus irgi pamėgo šį prasmingą užsiėmimą. 1909 m. Kauno senamiestyje nusipirkęs rūmus ir prie jų žemės sklypą iki pat Nemuno, užveisė sodą – su vaismedžiais, krūmais, gėlynais, daržais. Maironis daug dirbo – sodino, skiepijo, kasė lysves, nurodydavo, kur kokias gėles sėti, kad jos kuo labiau džiugintų akį. Mokėjo augalus gydyti nuo kenkėjų, turėjo receptų, pats purkšdavo. Po paskaitų Kauno kunigų seminarijoje, Lietuvos universitete, užsivilkęs drobinį paltą, užsidėjęs šiaudinę skrybėlę, išeidavo pasidarbuoti į sodą. Toks buvo poeto pomėgis.

Knygoje yra publikuojamos fotografijos, saugomos Maironio lietuvių literatūros muziejaus fonduose, kuriose poetas įamžintas sode – vienas arba su bičiuliais bei giminėmis. Fotografuotis prie žydinčių obelų ar sunokusių vaisių mėgo labiau nei savo rūmų menėse. Po Maironio mirties jo seserys Pranciška ir Marcelė Mačiulytės pastatė sode paminklą „Kristus“, taip pagerbdamos brolio atminimą, o ir pačios yra įsiamžinusios prie gėlių, altanos ar ant suolelių.

Tekstą apie Maironį sodininką parengė rašytoja, ilgametė muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė.