Kai likimas pavogė mano vyrą

š didelės krūvos kitų, šiandien man į rankas įkrito vestuvinė nuotrauka. Tiesą sakant nežinojau ko ieškojau. Kapsčiausi prisiminimuose sąmoningai praleisdama mūsų vestuvių prisiminimus. Bet likimas ar šiaip sutapimas, bet vestuvių nuotrauka vis tik iškrito. O. Kad būčiau tada pagalvojus, jog ši ir kitos vestuvinės nuotraukos taip ir liks prisiminimu. Suklūstu. Ieškau dar vienos, išsitraukiu visą albumą ir mintyse „prasuku" visą mūsų šventės vaizdą. Pati nustembu, kiek atsimenu smulkmenų. Akimirksniu suprantu, kad jau antrą kartą mūsų vestuvių metines miniu viena. Nurieda ašara. Viena, antra. Tai mūsų istorija. Mus išskyrė mirtis, bet niekas JO neatims iš mano širdies, minčių, prisiminimų...