Gyvenimas- tai didis stebuklas

knygoje pateikiama. Pati pradžia pašvęsta Kėdainių kraštui ir pirmosios knygos vertinimo dalykams (recenzijoms ir t.t.). Nejučia visas veiksmas persikelia į giminaičių „mišką“ – seneliai, dabartinė karta, anūkai. (Žodį „miškas“ pavartojau ne šiaip sau, o todėl, kad aprašant žmones, jiems pagal Druidų horoskopą autorė suteikia medžių vardus.) Pateikiamos tėvo, motinos ir t.t. linijos, šakos ir šakelės. Gana detalūs aprašymai. Skaitydamas galvojau – koks milžiniškas kalnas įveiktas surenkant tiek medžiagos su datomis, vardais, vertinimais ir visu kitu. Ir taip, beskaitydami apie tuos dalykus, atsikasame į 160 puslapį. Toliau subtilus žiupsnelis iš autorės šeimos gyvenimo, kuris po keliolikos puslapių persilieja į „mintis apie sudėtingą laikmetį“ ir aprašymus, skirtus senajam Vilniui. Jau atplaukėme į 206 puslapį. Nuo čia prasideda tikrasis gyvenimas – „mokytojos“ vargai, rūpesčiai ir džiaugsmai Lietuvos Veterinarijos akademijoje, Lietuvos žemės ūkio universitete, aprašant sutiktus dėstytojus, studentus, su jais susijusius ir autorės patirtus įvykius. Kartu atsiranda aliuzijų į aukštojoje mokykloje sutiktus kurso draugus, kitus artimesnius žmones ir giminaičius. Nemažai vietos knygoje skirta ir aprašant buvusius ir dabartinius Apuolės gatvės kaimynus. Taip pat su medžiais ir jų šakomis. Knyga užbaigiama prisiminimais apie tėvus ir „veiksniais, veikiančiais žmogaus emocijas“ bei samprotavimais apie „lyrinę prozą“.
gerb. B. Štuikytė parašė svarų, įdomų, emocingą, prasmingą, daugiaplanį veikalą ir daug kas jį skaitydamas suras naujų, iki tol negirdėtų dalykų ir ne vieną jų pasiims kaip netikėtą, gerą ir naudingą atradimą, kad pritaikytų jį sau, savo giminaičiams ir draugams, kad tuo būdu, giminės susitikimai ir suvažiavimai darytųsi prasmingesni, būtų labiau susieti su mūsų krašto kultūrinėmis ištakomis ir tradicijomis.