1978-aisiais Astrida Lindgren gavo Vokietijos knygų leidėjų Taikos Premiją. „Daugiau jokio smurto!“ – tai jos padėkos kalba atsiimant šį apdovanojimą. Tuomet mintis, jog agresija, smurtas ir karas prasideda rankoje, rykšte plakančioje vaiką, atrodė tokios nepriimtinos, kad apdovanojimo steigėjai paragino Lindgren šios kalbos neskaityti. Bet jai pagrasinus tokiu atveju ceremonijoje nedalyvauti visai, Vokietijos leidėjai nusileido. Astrida perskaitė kalbą. Lūžis išjudėjo.
Veik keturiasdešimt metų – ir Astridos Lindgren kalba vėl aktuali kaip niekad, mums. Smurtas gimdo smurtą, o rykštė gimdo nelaimingus vaikus (kurie užaugę neturi kitos išeities kaip didžiuotis savo blankia vergvaldiška vaikyste). Žemiau – šios kalbos dalis. Verčiau ją ne iš švedų, bet iš anglų kalbos, taigi vertimas gali būti netobulas. Bet vis tiek, tikiu – reikalingas (kad ir keliais dešimtmečiais per vėlai).