Dangaus eiliniai vieversiai.

Trečiosios savo knygos autorė Vita Morkūnienė aiškina:

„Kodėl vieversiai? Kodėl dangaus eiliniai? Vienu žodžiu sunku pasakyti.
Kone kaskart, užverdama kukliųjų savo herojų namų duris, galvodavau, kad
būtinai pas juos dar bent kartą sugrįšiu. Vis likdavo kas nors nepaklausta arba
nepasakyta, o žmogus jau kaip ir savas, „prisijaukintas“. Sugrįžti tekdavo nedažnai,
dažniau tie susitikimai taip ir likdavo vieninteliai.
Vėliau nesyk pagalvodavau, koks stebuklas būtų tuos visus žmones surinkti
krūvon kur nors didelėje pievoje – pasitiesti baltai stalus po beržais ir pabūti
kartu bent vieną pavasario dieną. Pasikalbėti, pasidžiaugti, prisiminti, patylėti,
pasakyti tai, kas kadaise buvo nutylėta.
O aplinkui žaliuotų žolė, mėlynuotų dangus, o jame skardėtų vieversiai. Būtinai
vieversiai – tie mažučiai, pilki, neišvaizdūs paukštukai, dangaus eiliniai, be
kurių ir pavasaris būtų ne pavasaris, ir dangus – ne dangus.
Tokie panašūs į mano sutiktus žmones, eilinius, savo nepaprastus gyvenimus
nugyvenusius žemės grumsto užuovėjoje – pamiškėse, palaukėse, atokiuose
kaimeliuose ar kukliuose miestelių būstuose. Šiandien jau ne visi galėtų
ateiti į tą žalią susitikimų pievą. Jie būtų su mumis viršum jos, toje melsvoje atminties erdvėje, kur kas pavasarį pragysta vieversiai.“

Knygos žmonės – keistuoliai, šviesuoliai, teisuoliai, senųjų amatų meistrai, liaudies filosofai, netikėtų pašaukimų ir netradicinio gyvenimo būdo žmonės – autorės sutikti žurnalistinio darbo kelyje.

Susitikimai, pokalbiai su tais žmonėmis ir jų gyvenimo parodymas kitiems buvo žodžiais nenusakyta ir garsiai nedeklaruojama pastanga laimėti juos iš užmaršties, kad jų vardai ir veidai įsirašytų į kasdieninio mūsų gyvenimo istoriją.