Muštukas ir Kumščiasvydis

Šio rašinėlio autoriaus nuomone šitoje knygutėje aprašytasis „Muštukas“, kaip jis yra žaidžiamas Austrijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje ir kitur ir turi daug bendro su Lietuvoje priimtąja „Lapta“, gali prisidėti prie sportinių žaidimų skaičiaus padidinimo, o nenori konkuruoti su tautiniais žaidimais, kuriuos reikėtų atgaivinti.

Kaip kitos kūno kultūros sritys (kaip antai: gimnastika, siauresne prasme lengvoji atletika) taip ir žaidimai nėra tikslas, o vien tiktai auklėjimo priemonė: fiziniai, valios ir doros. Mes bent kiek kitaip žiūrime neg tie laikai, kuriuose gyveno Dostojevskio tėvas, kuris savo vaikams uždraudė sviediniais žaisti, girdi, dėlto, kad toks žaidimas — nepadorus dalykas. Dėlto pedagoginiu vertu mes perimame žaidimus iš vaikų laikų ir juos kultivuojame. Ant kiek tos pedagoginės ypatybės apsireiškia auklėjimo darbe, žino tėvai, mokytojai, karininkai, kunigai ir visi kiti, kuriems pavesta auklėti „rytdienos tautą“.

Vedamoji mintis „Muštuko“ parinkime ir to žaidimo aprašyme buvo noras patarnauti Lietuvos jaunimo auklėjimui, o ne pripratinti „sportuoti“ (kas paprastai suprantama tuo žodžiu). Šis ir kiti žaidimai turėtų būti žaidžiami:

1. tam, kad nuo kasdieninio darbo pailsėjus;
2. tam, kad naujam darbui pasistiprinus ir
3. sujungti su krikščionybės auklėjimo idealais (stiprinti valią, teisingumą, tvarkos palaikymą, lavintis praktiniai kuklume, paklusnybėje, padėti artimui ir t.t.).

Pradedant nuo 1922 m. birželio mėn. žemiaupasirašęs išmokino įvairiose vietose į „Lietuvos Gimnastikos ir Sporto Federaciją“ susispietusį jaunimą „Muštuką“ žaisti; rezultatai jau geri. Instruktuojant įgauta praktika šitoje knygutėje sunaudota. Į viską dėmes kreipti nebuvo galima. Jei kartais kiltų abejonės, ar pasirodytų šis gan suglaustas tekstas esąs nepakankamai aiškus, prašome apie tai pranešti rašinėlio autoriui. Tie nurodymai, užklausimai bus sunaudoti kitoje laidoje; visiems bendradarbiams tariu iš anksto širdingai ačiū.
Dr. phil. J. Eretas.