Dykuma neišvengiamai pažadina mumyse begalybės jausmą. Begalybės, kuri yra mūsų pamatas, būtinas kaip kvėpavimui būtinas oras. Nes savo gelmėse – tą šimtą kartų esame pajutę – išsprūstame iš erdvės ir laiko gniaužtų.
Apie žmogaus esaties paslaptį, jo laisvę ir pančius šios esė knygos autorius mąsto per trijų – smėlio, visuomeninės ir asmeninės – dykumų simbolius ir realybę.