Stiklo akys

Skirtinguose pasaulio kampeliuose viena po kitos įsižiebia mažos akytės. Jomis žvelgia iš pažiūros niekuo dėti pliušiniai žaislai, kurių kailyje tūno... žmonės. Berniukas, įkalintas tėvo darbo kambaryje, turi galimybę nevaržomas gėrėtis kalnais ir žaisti sniege. Kareivinėse įstrigęs jaunuolis šėlsta išsvajotame koncerte. Neseniai išsiskyręs vyras gali lengviau atsikvėpti ir užsiimti namų ruoša, žinodamas, kad sūnumi pasirūpins.

Iš pradžių visi atrodo laimingi – žaisliukai juodomis akimis praskaidrina kasdienybę ir leidžia nukeliauti į priešingą pasaulio pusę, neiškeliant kojos iš namų. Ryšiai su nepažįstamaisiais atveria duris meilei, draugystei, svaiginantiems nuotykiams. Tačiau tinklui plečiantis ryškėja tokio beribio pasitikėjimo pavojai. Kas nutinka, kai anonimui atskleidžiame savo vardus, adresus, telefono numerius? Kas mūsų laukia, jei viskas apvirs aukštyn kojom, o gyvenimo kontrolę perims kiti? Ką iš tiesų įsileidome į namus?