Socialinės paramos dilema - tarp autonomijos ir paternalizmo

Pagrindinė idėja, kurią siekiama atskleisti šioje knygoje, yra tai, kad piniginė socialinė parama gali būti traktuojama kaip didesnę asmens autonomiją bei pasirinkimą užtikrinanti pagalbos forma, o nepiniginė parama/paslaugos yra labiau paternalistinė pagalba asmeniui. Abi paramos formos neabejotinai yra svarbios ir būtinos.

Tačiau neadekvačios paramos formos paskyrimas ar vienašališkas primetimas sukelia neigiamus padarinius: kuria asmens priklausomybę nuo paramos, sudaro sąlygas naudoti paramą ne pagal paskirtį, stigmatizuoja ir verčia asmenį jaustis nevisaverčiu visuomenės nariu. Tai yra didelei mūsų visuomenės daliai aktuali problema.


Pasirinkimas tarp piniginės ir nepiniginės socialinės paramos yra ne tik ekonominės svarbos, bet ir asmens orumo, teisių, netgi demokratijos užtikrinimo klausimas. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie mano, jog jie kontroliuoja savo gyvenimą, jaučiasi laimingesni, negu esantys paternalistinėse institucijose (Radcliff, Pacek 2008).