Metapažinimas. Kelionė pažinimo ir ugdymo(si) gelmėse

Ši knyga „Metapažinimas: kelionė pažinimo ir ugdymo(si) gelmėse“ prasidėjo pažintimi su gyvybės esmę apibūdinančia autopoezės paradigma. Smegenų neuronų jungtys, neuronų bendravimas, mokantis ir priimant sprendimus, pažinimo žemėlapių formavimąsi veikiančios kompleksiškos žmogaus ir supančio pasaulio sąveikos bei žmonių tarpusavio santykiai skatina iš naujo apmąstyti savo santykius su supančiu pasauliu ir kitais. Todėl pasakojimui vystantis knygoje vis labiau krypstama į simpoetinę paradigmą, kuri būdinga sudėtingoms dinaminėms sistemoms ir reiškia darymą-su-kitu, darymą kartu, pabrėžiant, kad niekas nesukuria pats savęs – niekas savaime nepasidaro. Ir niekas iš tiesų nėra autopoetiškas arba pats save organizuojantis. Tai atskleidžia svarbų santykio ir dialogo vaidmenį socialinio pažinimo perspektyvoje bei ugdymo procese – mokantis, ugdant socialinius ir emocinius įgūdžius. Naujai formuojamas supratimas verčia sąmoningai žengti į bendrą tikrovę, peržengiant savojo aš ribas, suvokiant, kad mokymo(si) procese keičiasi ne tik besimokantieji, bet ir mokytojai – keičiasi kartu žengdami į bendrą kūrybos erdvę.