Nuo seniausių laikų žmonės ieškojo kalbos, kuri būtų ir universali, ir sintetinė.
Jų paieškos paskatino juos atrasti vaizdų, simbolių, išreiškiančių turtingiausių ir sudėtingiausių tikrovės aspektų esmę.
Šie vaizdai ir simboliai kalba, jie turi absoliučią simbolinę kalbą, tai geometrinių figūrų kalba. Geometrinės figūros yra tarsi atraminė konstrukcija, realybės karkasas...
Tačiau šios formos, nors ir sumažintos iki skeleto būsenos, vis dėlto nėra mirusios, nes atspindi gyvas žmogaus ir Visatos realijas.
Štai kodėl, kad galėtume juos interpretuoti, turime juos atgaivinti, įkvėpti jiems dvasios: jie nieko nereiškia, kol apsiribojame jų tyrinėjimu, kaip kažko išoriniu sau“ (Omraam Mikael Aivanhov)