Filosofijos paguoda

Romėnų filosofas, politinis veikėjas, ostgotų karaliaus Teodoriko, valdžiusio ir Vakarų Romos imperiją, konsulas Anicijus Manlijus Torkvatas Severinas Boecijus (apie 480–apie 524) valdžios nemalonėn pateko 523 m., melagingai apskųstas palaikant neleistinus ryšius su Rytų Romos imperatoriumi, o vėliau – ir astrologijos praktikavimu (draudžiamu kilmingųjų luomui). Suimtas ir laukdamas nuosprendžio Boecijus lotyniškai parašė garsiausią savo veikalą – filosofinį traktatą „Filosofijos paguoda“.
Proza ir eilėmis perteikdamas bendravimą su personifikuota Filosofija su likimu susitaikęs autorius daro išvadą, kad tik išminties ir Dievo meilės siekis esąs tikrasis žmogiškosios laimės šaltinis.
Traktatas nėra teologinis veikalas, tačiau pasiremiant klasikinės graikų filosofijos, o ypač Platono idėjomis svarstomi laisvos valios ir predestinacijos, prigimtinių gėrio ir blogio pradų klausimai atliepia krikščioniškosios etikos problematiką.
Nenuostabu, kad viduramžiais „Filosofijos paguoda“ buvo labiausiai skaitoma knyga po lotyniškosios Biblijos (Vulgatos), o Boecijus neilgai trukus pripažintas krikščionių kankiniu, vėliau – XIX a. – ir šventuoju.