Žodžiai – sarginiai šunys

TURGAVIETĖ

Prekystaliai, seni neveikiantys garsiakalbiai,
stiklinėse putoja prarūgęs limonadas,
dulkėse kapstosi balandžiai,
sueina moterys, šnekasi ir pardavinėja
dideles sultingas uogas
ir kvepiančius laukų žolynus,
tada ateina vakaras,
leidžiasi saulė,
stiklinės miestelio langų akys
liūdnai žvelgia į tolumas...
Paskui prasideda viskas iš naujo:
moterys neša į turgų
rasotas ryto uogas,
dangumi sliuogia ugninis kamuolys,
dulkėse ligi vakaro kapstosi balandžiai,
per patį vidudienį,
kai labai karšta ir labai tvanku
ir kai gali pradėti vaidentis,
ant įkaitusio turgavietės grindinio
prasimuša skaisčiai raudonas kraujas
ir tampa matomos žmogaus kūno linijos,
pakyla išgąsdinti balandžiai,
paslaptingai šnibždasi moterys,
skaisčiai žydi raudonas kraujas,
gal ne kraujas,
gal tik netyčia sudaužytas pigaus vyno butelis,
gal ne žmogaus, gal vien negyvo rąsto,
pamesto rinkoje, per žiemą ten gulėta,
leidžiasi aptingę balandžiai,
moterys pardavinėja likusias uogas,
aš irgi noriu manyti,
kad viskas tik pasivaideno.

Valenta, Alvydas. Žodžiai – sarginiai šunys: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2000.