Žmogaus balsu. Apie Alfonsą Maldonį ir jo poeziją

Alfonsas Maldonis – nepelnytai primirštas ryškus 1930-ųjų kartos poetas, lyrikas ir ironikas, skeptikas ir filosofas, žmogus, dar vaikas matęs šiek tiek prieškario Lietuvos ir jos saulėlydį, jaunuolis – okupacijas, partizanų kovas, gimtinės žmonių mirtis ir vargą, į kurį sovietinė valdžia įstūmė kaimo žmones.

Esminis pasirinkimas gyventi, mokytis, dirbti Lietuvoje tuo istorijos laiku, kuris jam buvo skirtas, ne tik nulėmė gyvenime padarytus kompromisus, bet ir formavo kūrybos kelią: dramatiškus gimtosios Dzūkijos vargo ir mirties vaizdus dar niekam nerodytuose eilėraščiuose, socialistinį realizmą pirmuosiuose rinkiniuose, vadavimąsi iš jo ideologiniams varžtams pamažu atsileidžiant.

Kritiškas požiūris į tai, ką paveldėjai ir ką pats su savo gyvenimu padarei, saugojo Alfonsą Maldonį nuo arogantiškos teisuolio pozicijos ir skatino nuolatinę praėjusio laiko refleksiją. Jis visada buvo ne herojų, bet aukų pusėje. Pasak Marcelijaus Martinaičio, Alfonso Maldonio poezija turi vidinės išsilaikymo galios, medžiagos, kurios „nesuėda laikas“.