Vagantų poezija. Carmina Burana

Vagantai (lotynų k. žodis vagantes – žmonės be vietos, klajūnai, bastūnai) – tai po universitetus keliaujantys studentai, dėstytojai, mokyklų pedagogai, klerkai be aiškaus užsiėmimo, smulkūs bajorai. Jie kuria laisvamanę poeziją, kurios posmuose vyrauja paprasti žemiški džiaugsmai, nevaržoma linksmybė, parodijuojami bibliniai ir evangeliniai siužetai, mišių tekstai, kulto apeigos. Vagantų poezijos pakilimas yra XII-XIII amžiai, kai Vakarų Europoje sparčiai daugėjo universitetų, mokyklų. Universitetas – nauja, brandiesiems Viduramžiams būdinga erdvė, kuri nulėmė naujo socialinio tipo susiformavimą, o pastarasis – ypatingą poetinę tradiciją.

Pirmą kartą vagantų poezijos rinkinys, žinomas Carmina Burana vardu, pasirodė 1847 m. Štutgarte. Jį parengė vokiečių filologas Johanas Andreasas Schmelleris (1785–1852) pagal Karališkosios bibliotekos Miunchene rankraštį. Rengiant pirmąją lietuvišką vagantų poezijos publikaciją pateikiama įvairių antologijų, rinkinių ir muzikos kūrinių geriau žinomų tekstų rinktinė.

Tai pažintis su pirmuoju Carmina Burana leidimu – iškiliu ne tik Viduramžių, bet ir Romantizmo literatūros paminklu.

Kieti viršeliai, 390 p. Sudarė, parengė, vertė ir komentarus parašė Sigitas Narbutas; įvadą parašė Genovaitė Dručkutė. Serija ''Viduramžių biblioteka'' (1).