Kiaukuto nešėja

Neringos Dangvydės poezija papildo lietuvių literatūros lauką savita ir itin išskirtine pasaulėjauta, kurioje susipina žmogiškosios būties tragizmas ir išmintis, mistinis grožis ir emocinis trapumas, skaudi patirtis ir artumo geismas, subtili erotika ir giluminė seserystė, dermė tarp stebuklinių pasakų elementų ir realybės.

Kūryboje nagrinėjama moters tapatybė, jos ryšys su kalba, gamtiškumu, dvasine laisve; moters meilė moteriai iškyla kaip natūralus, harmoningas, jusliškas būvis, neatsiejamas nei nuo absoliučios pilnatvės, nei nuo dreskiančio skausmo patirties.

Pasaulio netvarumas, o sykiu – patirties universalumas – perteikiami gausiomis intertekstinėmis nuorodomis: antikiniai motyvai siejami su Biblija, pasakų klodai – su universaliais archetipais.