Inesė

Isabel Allende – viena mano mėgstamiausių autorių. Pradėjusi pažintį nuo „Dvasių namų“ supratau, jog ką ši autorė parašys, tą aš ir skaitysiu.

Tai tikrai gyvenusi moteris (1507 – 1580), kuri buvo aistringa politikė, verslininkė bei padėjusi nukariauti Čilę ir įkurti Santjago miestą. Kaip pati autorė teigia, knygoje ji įvykius ir veikėjus atpasakoja taip, kaip jie įvardyti rastuose dokumentuose bei metraščiuose. Ji bandė kuo mąžiau į kūrinį dėti savo spėlionių ar vaizduotės, kad knyga gautųsi kuo autentiškesnė. Isabel Allende su šiuo romanu tiesiog norėjo pasauliui priminti užmirštą heroję, stiprią moterį ir atpasakoti tikrą istoriją.

Knyga rašoma kaip pačios Inesės memuarai. Juose ji pasakoja viską nuo savo vedybinio gyevnimo pradžios iki gyvenimo galo. Dar būdama labai jauna Inesė ištekejo už gražuolio Chuano. Didelio dvasinio ryšio tarp jų nebuvo – daugiausia čia veikė kūniški dalykai. Tais laikais moterys neleisdavo sau prisipažinti jog ir joms reikia vyro, kad ir jos nori naktinių malonumų. Na, o Inesė to nė nebandė slėpti. Tad Chuanui išvykus ieškoti Eldorado (turtingo Indijos miesto. Deja, išgalvoto), ilgai nelaukusi Inesė patraukė paskui jį – be vyro tverti negalėjo – “Nė “Tėve mūsų nebesukalbu neužpulta šėtoniškų minčių. Beieškodama Chuano, ji susipažįsta su Pedru – ambicingu kariu bei politiku. Greitai vienas kitą pamilę, jie jau nebesiskyrė. Jo įkvėpta Inesė ir pati imasi karo žygių ir kaip jau teksto pradžioje minėjau, pasiekia itin daug.