Galima nugyventi gyvenimą ir visai be poezijos. Bet galima atsiversti knygą ir pajusti, kaip kutena ropojanti auksinė skruzdėlė, darosi žvarbu nuo šalia pritūpusio mėlyno rūko ar į rankovę įlindusio vėjo. Ir nė nepastebėsi, kaip pasiklysi miego karalystėje tarp minkštų kaktusų, atsidursi ant stogo triukšmingame paukščių turguje, o tada užklups toks lietus, kad supelys visas miestas. Čia gali sutikti ir savo baimes – tamsą, didžiulį vorą ar Tą, kuris gyvena po lova. O jei pasidarė per daug baisu, bėk į virtuvę, kur skamba linksmos daržovių operos ir verda kulinarinės dramos.

Viskas čia pasakiškai tikra ir baisiai gražu. Viskas taip, kaip poetė Daiva Čepauskaitė savo akimis matė ir dailiai užrašė.

Baisiai gražūs eilėraščiai