Amžinybė manęs nejaudina

Sigito Parulskio esė „Amžinybė manęs nejaudina“ yra provokuojantis ir filosofinis tekstas apie žmogaus santykį su amžinybe, tikėjimu ir gyvenimo prasme. Autorius skeptiškai vertina religinį amžinybės pažadą, teigdamas, kad jį labiau domina buvimas „čia ir dabar“. Tekste juntamas egzistencinis nerimas ir intelektualus maištas prieš tradicines vertybes. Parulskis naudoja ironiją ir sarkazmą, kad išreikštų savo abejonę dėl pomirtinio gyvenimo vertės. Ši esė kviečia skaitytoją kritiškai mąstyti apie tikėjimą, laikinumą ir žmogiško gyvenimo prasmę.