Nuo Sartų iki Nemunėlio

„Neskubėdami keliavom po Rokiškio kraštą. Norėdami įminti jo fenomeną - kaip modernėti neprarandant tikrosios prigimties ir savasties - mes nežvelgėme į laikrodžio ciferblatą, neskaičiavome pramonės laimėjimų, žemės ūkio pasiekimų, nevardijom apdovanojimų. Čia laiką ir erdvę matavome kitaip: Šetekšnos ir Nemunėlio neskubriais vingiais, balsvom debesų plunksnom virš Sartų mėlio, iš Notigalės pelkių artėjančio vakaro nuojauta. Aukštai virš kasdienybės nuoskaudų sukančiais ratą gandrais. Ir basakojų vaikų pėdutėm dulkėtam kely, pravažinėtam pro didingojo Onuškio dvaro griuvėsius, ir pro asfaltą prasikalusios takažolės kantrybe Suvainiškyje... Tuo, kas, tikėkim, amžina. Jei neskubi - tada gali palabinti ir sutiktą žmogų. O jis čia tau būtinai nusišypsos ir aukštaitiškai nuoširdžiai bent porą kartų pakartos - labu dienu, labu dienu. Paklaus, kur keliauji, ir, ko gero, pakvies užsukti jo sodybon. Dar kartą, dar kartą kartoju: rokiškėnų svetingumas sušildo. Čia dar daug mažų kasdienių nekasdieniškų stebuklų, kurių taip reikia kiekvienam iš mūsų.“