Monografijoje aptariamas lietuvių dailės modernėjimo procesas. Apibūdinamas tarpukario dailės kritikų, parodų žiūrovų, kūrinių pirkėjų bei kolekcininkų nuostatos. Ryškinami dailininko savimonės ir meno uždavinių sampratos pokyčiai. Atskleidžiama politinių, socialinių bei ekonominių veiksnių įtaka dailiosios kūrybos plėtotei. Gvildenama Lietuvos kūrybinei inteligentijai iškilusi nacionalumo ir tautiškumo dilema, keliama dinamiškos ir Europos vertybėms atviros kultūros reikšmė.