ŽMOGAUS KŪNAS

Viršila Antonijus Renė vadovauja vaikinų būriui. Vos dvidešimties seržantas Robertas Jietris – vienas jauniausių. Misija Afganistane jam ir daugeliui kitų pirmas didelis gyvenimo išbandymas. Išsekę nuo karščio, kankinami nuobodulio, baimės ir nuolatinės grėsmės, nors šioji kasdien atrodo vis neįtikimesnė, bazėje kareiviai kuria savo gyvenimą: mezga draugystes, veliasi į konfliktus, įsimyli ir visaip stengiasi prasiblaškyti.
Ir tiktai naktimis, išsitiesę ant gultų, jie vis dar nustebinami prisiminimų iš ano – taikaus gyvenimo. Visiškoje tyloje, tiek civilizacijos, tiek gamtos, girdi, kaip plaka jų širdis, kaip ūžia kiti vidaus organai – kaip nepaliaujamai veikia žmogaus kūnas.
Jie dar nežino, kad yra atsiųsti į vieną pavojingiausių konflikto zonų: „smėlio dėžę, kurioje nuolat nutinka nelaimių“, kur, regis, nieko nėra, vien dulkės, kur dienos šviesa tokia ryški, jog sukelia konjunktyvitą, o naktimis lempos nedegamos, kad nebūtum apšaudytas iš minosvaidžių.
Įžengę į priešo teritoriją, jie priims sprendimus, nulemsiančius tragiškus įvykius, ir tie, kas liks gyvi, dėl jų visą gyvenimą jaus kaltę. Slėnyje patirtas siaubas traumuos ir jau niekas nebebus kaip anksčiau. Nė vienas iš jų nepamirš, kas ir kodėl tądien nutiko dykumoje. Grįžę iš užduoties, jie neišvengiamai bus kirtę liniją, skiriančią jaunystę ir brandą.