Užburtas kalnas

Hansas Kastorpas, vienintelis Hamburgo pirklių vaikas, keliauja į prabangią Šveicarijos sanatoriją aplankyti tuberkulioze sergančio giminaičio. Netikėtai paaiškėja, kad ir pats Hansas serga ir taip kelių savaičių viešnagė virsta septyneriais metais praleistais sanatorijoje.
„Užburtą kalną“ Nobelio premijos laureatas Thomas Mannas (1875–1955) su pertraukomis rašė apie dešimtį metų – 1913–1924-aisiais. Šis romanas – tai Hanso Kastorpo, praleidusio septynerius metus Šveicarijos kalnų sanatorijoje, dvasinės raidos istorija. Sykiu tai žmogaus vidinės krizės drama, kai tenka nelengvai rinktis – ar pasiduoti ligai, juslinėms vilionėms ir galiausiai mirčiai, ar vis dėlto nusileisti iš užburto kalno, nusikratyti kerų ir grįžti į normal lygumų gyvenimą. Rašytojas mums dar kalba kaip didžiojo naratyvo, vientiso žmogaus ir Vakarų kultūros likimo pasakotojas, kuriam rūpi savojo krašto, Europos ir visos žmonijos ateitis.

Šis romanas – galbūt dviprasmiškiausias ir ironiškiausias T. Manno kūrinys, jame laviruojama tarp apsinuoginimo ir savikontrolės. „Užburto kalno“ autorius perprato epochos dvasią ir jai perteikti sukūrė didingą stilių, susiedamas vitališkumą su liga, genialumą su dekadansu, garbę su gėda, archajiškumą su modernybe. Toji priešybių jungtis dažnai stulbina, išmuša iš vėžių. Skaitydami šį romaną sužinome daugybę dalykų iš medicinos, biologijos, psichologijos ir parapsichologijos, psichoanalizės, filosofijos, teologijos, politikos sričių. Visa ši milžiniška informacija meistriškai struktūruojama ir sluoksniuojama, kol apdorota pavirsta visuminiu epochos pjūviu ir sykiu žmogaus susidūrimu su gyvenimu ir mirtimi – su visa jų fizika ir metafizika. Tai išties modernus pasakojimas: čia nėra vienareikšmių išvadų, greičiau esame vedami tylos link – užburtos tylos, kurios magija įtraukia skaitytoją ir kurion panardinti gali tik didelis žodžio burtininkas.