Tada aš išskleidžiau sparnus ir nuskridau

Žvarbuma – taip dabar apibūdindavau pasaulį. Mano jausmai buvo žvarbūs, mintys žvarbios ir keliančios skausmą kaip peilio ašmenys... Žydrynė – tai vieta, kur galėdavau pasislėpti, o žvarbumoje pasislėpti buvo neįmanoma.

Džena po avarijos vaikščioja kaip per lūžtantį ledą. Ne tik jos eisena neryžtinga – sužalota ir jos siela. Žuvo mama, o tėtis jas seniausiai palikęs ir turi kitą šeimą. Išėjusi iš ligoninės, baigusi vartoti kodeiną, Džena jau neregi haliucinacijų, neskraido su mama žydrynėje. Ji jaučiasi pažeidžiama. Mergaitė neprisileidžia arčiau tetos Karolinos, pas kurią tenka apsigyventi, šeimos. Iš savo psichologės ji pavagia stiklinį rutulį, mokykloje susipažįsta su pašėlusia ir padykusia Trina, o ši jau moka drauges vesti iš kelio. Tik Krou – vaikinas iš aukštesnių klasių – supranta, kas dedasi Dženos sieloje. Jam pavyksta sugriauti sieną, kuria Džena nuo visų atsitvėrė, ir išmokyti Dženą geriau pažinti žmones.