Brandžiausias J. Paukštelio romanas "Kaimynai" (1939) literatūros kritiko ir rašytojo Jokūbo Josadės taikliai buvo pavadintas "elegija apie žuvusią meilę". Tačiau tai tėra vienas pasakojimo planas. Antrasis - Lietuvos kaimo ir pokyčių jame vaizdavimas, nestokojantis ir kitokių gaidų, visų pirma šviesių, pozityvistinių, teigiančių nenutraukiamą žmogaus ryšį su gimtąja žeme, jo maitinamą gyvenimo pilnatvę: kai "žemė gera žmogui", kai "taip čia laisva, skaistu, kad norėtųsi skristi, sparnus pakėlus", kai "jauti, kad miela šiame pasaulyje, kad nori jame gyventi".