E.Ožeškienei didelę įtaką padarė 1863 m. sukilimas, kuriame ji ne tik aktyviai dalyvavo, bet kartu su kitomis patriotėmis sukilėlius aprūpindavo maistu, baltiniais, medikamentais, o šiam sukilimui pralaimėjus, padėjo vienam iš jo vadų pabėgti 5 Prūsiją. Jos vyras ištremiamas į Permės guberniją, Liudvinavo dvaras konfiskuojamas. Įgijusi gyvenimiškos patirties Ožeškienė rašo geriausius savo kūrinius, atspindinčius laikotarpio ekonominius ryšius, visuomeninius santykius, parodydama varguolių tamsumą ir skurdą, meilę tautai, stoja į kovą su tamsiomis nacionalizmo ir klerikalizmo jėgomis. Knygos herojus mejeris Ezofovičius, užsidegęs neapykantanžydų nacionalistams ir gilia meile engiamai liaudžiai, stoja į kovą su tamsiomis jėgomis, trokšdamas sugriauti barjerus, kuriais žydų visuomenės vadovai stengiasi atitverti žydus, "išrinktąją tautą", nuo kitų tautų, kurių tarpe jie gyvena, laikydami tą tautą slogioje izoliacijos atmosferoje.

Mejeris Ezofovičius