Nuodas

Elzė, šmaikšti šviesiaplaukė didelėmis akimis, po dešimties metų grįžta į Lietuvą ir tą pat vakarą su draugėmis išlekia siausti į naktinį Vilnių. „Žudom vietoje, įkaitų neimam", – sušunka viena, vos įžengusi į klubą. „Pasinaudot ir palikt", – priduria Elzė. „Imkit ir išnaudokit... Ir palikit", – ūmai sududena jai už nugaros sodrus baritonas. Ji atsisuka – ir širdis apsąla: imk ir ką nori daryk.

Vienos nakties nuotykis, regis, neišvengiamas. Tačiau Elzė prie sutarto viešbučio nepasirodo, savimi pasitikintis gražuolis iš apmaudo nusitašo ir prabunda lovoje su kita. Istorija baigta? Ji tik prasideda!

Kaip Elzė atsiduria kažkur Dzūkijos miškuose, Piktavilkiuose? Ką čia veikia tas klube ją iš proto vedęs vyras, pasirodo, Nojus vardu? Veiksmas neša tarsi srauni Piktavilkių upelė Vilkuona – pasišokinėdamas per įžūlias, nenormines šnekas, šokiruojančius draugių šėliojimus, ne visai nekaltas kaimiškas pramogas su padzūkavimais ir atviras erotines scenas. Neša į patį Elzės ir Nojaus jausmų duburį – kad pagaliau atskleistų, kodėl tuodu akivaizdžiai vienas kito apsėsti žmonės taip blaškosi, užuot tiesiog vienas kitą mylėję.