Motinos pienas

„Motinos pienas" – žymiausios latvių rašytojos Noros Ikstenos romanas, sulaukęs itin didelio populiarumo ne tik Latvijoje, bet pelnęs ir tarptautinį pripažinimą. Tai jautrus, egzistencinio skausmo, prasmės paieškų ir laisvės troškimo persmelktas pasakojimas, kurio centre – trijų kartų moterų likimai, autentiškumą gniuždančios sovietinės Latvijos fone.

1969 - 1989 metai. Sovietinės okupacijos suvaržytoje Latvijoje tarsi pienės pro asfalto įtrūkimus saulės link stiebiasi trapios trijų kartų moterų egzistencijos. Motina, nerandanti savyje jėgų ir motyvų ja būti. Dukra, taip ir negavusi paragauti gyvybės eliksyro – motinos pieno. Motinos motina, pasiruošusi dalintis švelnumu, kurio savo dukrai nepajėgia suteikti sava motina. Trys moterys gyvena skirtingus gyvenimus, regi ir jaučia pasaulį skirtingai, o jų požiūriai atstovauja šalį skirtingais istoriniais laikotarpiais.

Pagrindinis knygos personažas – motina. Tremtinio dukra, atsidavusi gydytoja, kurios profesinei karjerai ir ambicijoms kelią užkirto sovietinė valdžia. Izoliuota, į atokų kaimą dirbti ir gyventi išsiųsta moteris pasineria į beprasmybės liūną, iš kurio pakilti nepadeda net gimusi dukra. Atvirkščiai – norėdama apsaugoti kūdikį nuo šio pasaulio absurdo teatro, motina nepajėgia suteikti taip reikalingos šilumos. Užsisklesdama vienatvės kiaute motina atsiriboda nuo išorinio pasaulio, o dukros vienintele atrama, meilės ir paguodos šaltiniu tampa motinos motina.

Motinos ir dukters ryšio trūkumą kūrinyje simboliškai perteikia vis pasikartojančios įtaigios pieno metaforos. Motinos pienas, kurio gimusiai mergytei neteko ragauti. Pieno stiklinės sovietinėje mokyklos valgykloje, kurios kelia šleikštulį. Paukščių pieno (lietuvių kalba Paukščių tako) žvaigždžių sistema, kurioje slypi Visatos kuriamoji galia. Pienas kaip ideologinė suspensija, kuria noromis ar nenoromis girdomi tarybinės Latvijos piliečiai.

Galima teigti, kad „Motinos pienas" – moterų romanas, kuriame vyrai pasirodo tik epizodiškai, nepalikdami didesnio pėdsako. Skausmingos patirtys, intymūs atsivėrimai, apnuoginta būtis leidžia prisiliesti prie esminių moteriškumo ir motinystės temų. Suvaržyta laisvė ir motiniškos šilumos stoka, slogi, įtarinėjimų, skundimų ir savitų sovietinių taisyklių kupina šalies atmosfera – viskas susiję, persipynę ir apsiraizgę stipriai paveikiais simboliais. Atidus žvilgsnis į vienos šeimos mikrosistemą atveria sukrečiančią makroaplinką – sovietinio režimo žabangų klodus, asmenybės identiteto krizes ir sužlugdytus likimus.