Prie mirštančio Filipo lovos Izabelė prisiekia sau, jei Filipas pasveiks, gyventi tik dėl jo laimės, juk mūsų pareiga, kaip A. Morua rašo šmintim ir žaisme trykštančiuose "Laiškuose nepažįstamajai" ir yra padaryti laimingus tuos, kuriuos mylime. O kai galvosime apie juos, pamiršę save, gyvenimas įgis prasmę ir mes patys pasijusime laimingi.