Mano neapykanta stipresnė

Siekdama prajuokinti skaitytoją Žilinskaitė pasitelkia labai įvairią techniką. Ji žaidžia kalba, sukuria daugjuokingų situacijų. Rašytoja pasakoja istorijas parinkdama ryškius kontrastus, perdėdama, padidindama tam tikras charakterio ar aplinkos savybes: pašaipą ji susieja su užuojauta, sąmojį – su rimta mintimi, pokštą – su liūdesiu. Mėgstamiausios rašytojos komiškumo rūšys – satyra ir humoras, tačiau jos kūryboje pasitaiko stiprios ironijos, nemažai pokštų ir sąmojo, šiek tiek nesąmonės (angl. nonsense) ir grotesko elementų. Per juoką paprastai atkreipiamas dėmesys į kokią nors ydą, siekiama pamokyti, paauklėti. Dažnai taikiniu tampa visuomeniniai dalykai, kasdienybės reiškiniai, neigiami charakterio bruožai.