Ketvirtoji ranka

Sugebėjimas pasinaudoti dar viena galimybe ir noras keistis: netektys, sielvartas, meilė kaip nuodėmių atpirkimas – tai tik keletas meistriškai parašyto Džono Irvingo romano temų.

Niujorko televizijos žurnalistui, rengiančiam reportažą iš Indijos, nutinka nelaimė: liūtas suėda kairę jo plaštaką; tai mato milijonai žiūrovų. Bostone garsus chirurgas laukia, kada galės pirmą kartą Jungtinėse Valstijose persodinti plaštaką; kaip tik tuo laiku chirurgą, dar neatsigavusį po pagiežos kupinų skyrybų, suvilioja jo namų šeimininkė. Viskonsine gyvenanti ištekėjusi moteris nori vienarankiui reporteriui padovanoti kairę savo vyro plaštaką – na, kai vyras numirs. Tačiau kol kas jos vyras gyvas, gana jaunas ir sveikas.

Taip prasideda dešimtas Džono Irvingo romanas; iš pradžių atrodo, jog tai komedija, galbūt satyra ir beveik neabejotinas seksualinis farsas.

Bet vėliau matome, kad „Ketvirtoji ranka“ – toks pat realistiškas ir jaudinantis Džono Irvingo kūrinys, kaip ir kiti jo romanai: „Pasaulis pagal Garpą“, „Malda už Oveną Minį“, „Našlė vieneriems metams“, „Kol tave rasiu“, „Sidro namų taisyklės“ – ir pagal šią knygą parašytas scenarijus, už kurį Džonas Irvingas gavo „Oskarą“.