Tasai, kuriam nebėr šioj žemėj paslapčių,
Kuris išmintimi iškilo lig žvaigždžių,
Suglumo priblokštas, suvokęs esmę Tavo,
Ir – kaip dangaus taurė – palinko nuo minčių.

Jei pats Aukščiausias mums kasdienės duonos duoda,
Tai kiekviena riekė nuo amžių atmatuota.
Nereikia sielotis dėl to, ko negavai.
Verčiau mes būkime laisvi nuo to, kas duota.

Jei aš lemties knygas tvarkyčiau kaip geidžiu,
Tai perrašyčiau jas naujai nuo pat pradžių.
Aš liūdesį visai išginčiau iš pasaulio
Ir galvą išdidus iškelčiau lig žvaigždžių.

Mes amžių paslapties nežinom – aš nei tu.
Nerasime vardų žvaigždynam – aš nei tu.
Mes kalbamės abu pro skraistę. Ji nukris –
Ir dings, ką ligi šiol vadinom „aš“ ir „tu“.

Išminties taurė