Rinktinė

Gamtos filosofijos sistemos metmenų įvadas
Transcendentalinio idealizmo sistema
Mano filosofijos sistemos išdėstymas

Kai kalbama apie klasikinę vokiečių filosofiją, pirmiausia iškyla Kanto ir Hegelio vardai. Tačiau norint geriau suprasti šios filosofijos formavimąsi ir raidą nuo Kanto kriticizmo iki Hegelio dialektikos metodo ir panlogicizmo, būtina susipažinti su kitų dviejų klasikinės vokiečių filosofijos kūrėjų – Fichtės ir Schellingo – filosofijos sistemomis. Juodu drąsiai galima traktuoti kaip tarpininkus, jungiamąją grandį tarp Kanto ir Hegelio. Tuo tikslu ir rengiama pagrindinių F. W. J. Schellingo veikalų rinktinė lietuvių kalba. Rinktinę sudaro trys traktatai, atspindintys Schellingo filosofinės minties evoliuciją nuo pažinties su Kanto kritine filosofija ir Fichtės mokslo teorija kaip „tikrąja filosofija“ iki savosios transcendentalinio idealizmo kaip tapatybės filosofijos sukūrimo.

Pirmajame traktate „Gamtos filosofijos sistemos metmenų įvadas...“ (1799) Schellingas, remdamasis Fichtės mokslo teorija, pagrįsta garsiąja triada (Aš – subjektas ne kaip asmuo, o kaip tam tikras absoliutas, bendras dvasinis pradas; ne-Aš, absoliutusis objektas; jų pirminė vienovė), pirmą kartą naujojoje filosofijos istorijoje mėgina paaiškinti priešybių gamtoje raidos pakopas kaip tam tikras potencijas – nuo magnetizmo, elektros ir cheminių procesų iki biologinių organizmų atsiradimo.

Schellingo gamtos filosofija remiasi gamtos vienovės principu kaip vienu svarbiausių: gamta yra vieninga, o ne palaidas atskirų substancijų (pirminių elementų, kaip buvo suprantama antikoje) rinkinys. Kitas principas – gamtos kaita nuo neorganinės iki organinės: gamta yra ne tik produktas, bet ir veikianti kuriamoji galia, o jos variklis – prieštaravimų sukeliama įtampa, kurios rezultatas – prieštaravimų vienovė. Be to, būdamas artimas romantikams, Schellingas į gamtą žvelgė estetiniu žvilgsniu, kaip į regimą dvasią, gyvą, harmoningai organizuotą vieningą struktūrą, galinčią būti pavyzdžiu meninei kūrybai. Romantizmu nuspalvintas estetinis požiūris į gamtą praturtino Schellingo gamtos filosofiją specifiniais bruožais, poetizavo žmogaus minties galią.